Koks džiaugsmas apima, sužinojus, kad mėgstamas autorius parašė naują knygą; ir koks liūdesys, jei ji – paskutinė. Prieš šv. Velykas „Katalikų pasaulio leidiniai“ lietuvių kalba išleido praėjusiais metais pasirodžiusį knygos ilgumo interviu su popiežiumi emeritu Benediktu XVI. Jį kalbina nuo 1992-ųjų su juo bendraujantis ir ne vieną pokalbį publikavęs vokiečių žurnalistas Peteris Seewaldas. Ši knyga ypatinga tuo, kad Benediktas XVI šiuo metu retai bepasirodo viešumoje. 265-asis šv. Petro įpėdinis gyvena tyla ir malda Vatikano soduose esančiame Mater Ecclesia vienuolyne. Susitaikę su jo pasitraukimu iš viešo Bažnyčios gyvenimo nudžiungame dovanai – nelaukę ir nesitikėję – gavę jo atsakymus į 630 svarbių biografo klausimų. Ir vis dėlto liūdna, nes knyga vadinasi „Paskutiniai pokalbiai“. 90 metų jubiliejų Velykų sekmadienį atšventęs popiežius iš Bavarijos sako savo darbą jau atlikęs.
Naujoji knyga anonsuojama šūkiu „popiežius nutraukia tylą“, mat joje grįžtama prie 2013 m. įvykusio atsistatydinimo priežasčių bei karštų beveik aštuonerius metus trukusio pontifikato įvykių. Tai ir „Vatileaks“, kai popiežiaus kamerdineris nutekino slaptą informaciją, ir kunigų pedofilijos skandalas, ir Williamsono afera, Benediktui XVI atšaukus ekskomuniką keturiems Šv. Pijaus X brolijos vyskupams, kurių vienas neigė Holokaustą, ir gėjų lobistų grupės Vatikane išsklaidymas. Sensacijų medžiotojams „Paskutiniai pokalbiai“ įdomūs ir tuo, kad popiežius emeritas atvirauja apie po jo pasitraukimo iš aktyvios Petro tarnystės vykusią konklavą bei popiežių Pranciškų. Ryžtingą Argentinos vyskupą Benediktas XVI pažinojo, tačiau nė nenumanė jį tapsiant įpėdiniu: „Kai išgirdau pavardę, dar ne visai patikėjau, bet kai pamačiau, kaip jis, viena vertus, kalba su Dievu, kita vertus, su žmonėmis, tikrai nuoširdžiai apsidžiaugiau.“
Mano galva, knyga įdomiausia savo panašumu į autobiografiją. Popiežius emeritas kalba stebinamai atvirai, kukliai ir su subtiliu humoro jausmu, ką meistriškai perteikia Giedrės Sodeikienės vertimas iš vokiečių kalbos. O žurnalisto užduodami klausimai leidžia skaitytojui drauge su popiežiumi emeritu nueiti ilgą, tačiau neprailgstantį kelią nuo Marktlio prie Ino, Aukštutinėje Bavarijoje, iki Vatikano sodų; iš jo paties išgirsti apibūdinamus skirtingus gyvenimo etapus, tikėjimo liudijimą, mintis apie sutiktus didžius žmones, Bažnyčią ir jos ateitį. Štai jis kunigais žaidžiantis šeimos pagrandukas, moksleivis, dėl pramogos verčiantis bažnytinius tekstus iš graikų ir lotynų kalbų. Vermachto dezertyras. Teatruose ir operose mėgstantis lankytis studentas, niekuomet nedirbdavęs iki išnaktų, Hermannno Hesse's skaitytojas ir Mozarto klausytojas. Štai studentų sielovadininkas, sausakimšas auditorijas pritraukiantis profesorius, į paskaitas atvykstantis dviračiu. Kylanti teologijos žvaigždė vos 35-erių pakviečiama į Vatikano II Susirinkimą. Štai žmonėms artimas ganytojas Bavarijoje, kurį žiniasklaida ima vadinti popiežiaus Jono Pauliaus II „sarginiu šunimi“, jam tapus Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektu Romoje. Štai pontifikas, be visų svarbių įsipareigojimų dar rašantis milijoninių tiražų ir nepaprastos reikšmės trilogiją apie Jėzų Kristų bei neįtikėtino populiarumo enciklikas, iš kurių jam pačiam mieliausia „Deus caritas est“. Ir galiausiai – popiežius emeritas, tęsiantis Petro tarnybą kitu būdu „nekalbėjimo tyloje, maldos už visą Bažnyčią didybėje ir karštyje“, beprecedenčiu Bažnyčios istorijoje.
P. Seewaldas, kuris per į draugystę išaugusią pažintį su Josephu Ratzingeriu liovėsi buvęs aršiu ateistu ir sugrįžo į Katalikų Bažnyčią, neplanavo pokalbių skelbti atskira knyga, jų medžiaga buvo reikalinga rašomai pašnekovo biografijai. Supratęs, kad 10–12 valandų trukusio pokalbio išrašas – svarbus istorinis dokumentas, žurnalistas dar turėjo įtikinti popiežių emeritą dėl leidimo publikuoti. Jis sutiko tik su viena sąlyga – reikalingas ir popiežiaus Pranciškaus pritarimas. P. Seewaldas yra sakęs, kad jam vis dar paslaptis, kaip Benediktas XVI gebėjo susitvarkyti su milžiniška popiežiaus atsakomybe ir užsiimti intelektualine veikla, su akla kairiąja akimi ir kitomis sveikatos problemomis. „Mano nuomone, Josephas Ratzingeris yra viena labiausiai nesuprastų mūsų laikų asmenybių [...] ir vienas reikšmingiausių visų laikų popiežių [...] apskritai gali būti laikomas moderniųjų laikų Bažnyčios daktaru“, – teigė jis. Stipriau už J. Ratzingerio biografą nebepasakysi. „Paskutiniuose pokalbiuose“ paliudytą jo gyvenimą galima supaprastintai pristatyti keliomis temomis, esmingiausiomis, kaip man pasirodė, ir paaiškinančiomis mano pritarimą P. Seewaldo teiginiams apie popiežiaus emerito reikšmę. Galiausiai su jomis susiduria kiekvienas tikintysis.
Tikėjimo ir proto darna. Dievo filosofas, popiežius teologas, popiežius profesorius – tokie epitetai lydėjo Benediktą XVI, per gyvenimą parašiusį daugiau nei šešias dešimtis knygų. Savo intelektu ir erudicija jis pateko tarp popiežių mokslininkų drauge su Leonu ir Grigaliumi Didžiaisiais, Inocentu III ir kitais. Savo tekstais ir darbais jis rodė, kad tikėjimas jokiu būdu neprieštarauja protui, o jeigu taip atrodo, vadinasi, protas redukuojamas į šiuolaikinius pozityvistinio mokslo reikalavimus viską falsifikuoti eksperimentu. Benediktas XVI ne sykį teigė, kad patys esame apriboję savo protą, jį užvėrę. Inauguracinėje paskaitoje Bonos universitete 1959 m., žymėjusioje J. Ratzingerio dėstytojo darbo pradžią, jis aptarė paskališkąją perskyrą tarp protu prieinamo filosofų Dievo ir Abraomo, Izaoko bei Jokūbo Dievo, kalbančio tiesiai žmogui į širdį. Pasak jo, šie du neva atskiri keliai iš tiesų susieina ir sudaro visumą.
Kiekvienas, kuris skaitė bent vieną J. Ratzingerio veikalą, pastebėjo ne tik nuostabą keliantį autoriaus apsiskaitymą, galingą argumentaciją, kritišką mąstymą, bet ir gilią išmintį, kylančią iš meditacijos ir prigludimo prie Dievo žodžio. Tai „klūpančioji teologija“, kokios reikalavo žymus šveicarų teologas ir J. Ratzingerio pažįstamas Hansas Ursas von Balthasaras. J. Ratzingerio tekstai įtraukia ne tik skaitytojo protą, bet ir širdį, nes kiekvienas žodis išmelstas, „kvėpuojantis tikėjimo erdvėje“. Popiežiaus emerito maldingumas jo veikalų neskaičiusiam pasauliui atsiskleidė po pasitraukimo iš Petro tarnybos. Jis gyvena tyloje ir maldoje vienuolyne. Jau neberašo sudėtingų teologinių tekstų, tačiau kas savaitę – po sekmadienio homiliją. „Rašote homilijas keturiems, penkiems žmonėms?“, – klausia P. Seewaldas. „Kodėl gi ne, – šypsodamasis atsako pašnekovas. – Nesvarbu, kiek žmonių – trys ar dvidešimt tūkstančių – Dievo Žodis visada turi pasiekti žmogų.“
Liturgijos reikšmė. Kaip žandaro sūnus iš Bavarijos kaimo tapo vienu iškiliausių mūsų laikų teologų? Pašaukimas kunigystei J. Ratzingerio neištiko netikėtai, o natūraliai skleidėsi: „Sakyčiau, aš vis giliau nirau į liturgiją. Troškau pažinti liturgiją kaip centrą, suprasti ją bei nuo jos neatsiejamą visą istorijos raizginį.“ Vaikystėje jis žaisdavo anuomet Bavarijoje dar paplitusį žaidimą kunigais, o laiške kūdikėliui Jėzui, kurį parašė būdamas septynerių, prašė padovanoti Schotto mišiolą (benediktino A. Schotto XIX a. pab. parengtas mišiolas pasauliečiams, vokiečių kalba supaprastintai pateikiantis lotyniškus tekstus, aiškinantis liturgines apeigas), žalius liturginius drabužius ir Jėzaus širdį. Pasak Benedikto XVI, liturgija vaikystėje buvo „didelis išgyvenimas, paslaptingas pasaulis, į kurį maga skverbtis“. Religinis gyvenimas jo šeimoje apskritai buvo pirmaeilės svarbos. J. Ratzingeris gimė 1927-ųjų balandžio 16-ąją, kuri išpuolė Didįjį šeštadienį, ir buvo pakrikštytas pirmuoju krikšto vandeniu, ką tėvas vėliau nuolat primindavo sūnui. „Tam tikra prasme šis suvokimas mane lydėjo tiek kaip teologą, tiek per laiko įvykius, kuriems iš dalies būdingas Didžiojo šeštadienio atspalvis, lydėjo vis labiau įsismelkdamas į mane. Stengiausi jį vis giliau suprasti ir tikrai vertinau kaip kreipimąsi, kaip mano gyvenimo programą“, – sakė popiežius emeritas. Tikėjimo patirtis tarpo ne tik artimiausiame šeimos rate – J. Ratzingeris buvo vienas iš trijų vaikų – tarp giminaičių buvo Dievui gyvenimą paskyrusių žmonių – kunigų ir vienuolių. Vyresnysis brolis pirmiau įstojo į seminariją, Josephui teko palaukti porą metų dėl finansinių priežasčių; šiandien monsinjorui Georgui Ratzingeriui – 93-eji. „Religinio gyvenimo vidinis pasaulis mumyse buvo toks gyvas, kad, nors išoriniai įvykiai slogino, jo sugriauti neįstengė“, – paklaustas apie gyvenimą Hitlerio valdomoje Vokietijoje sakė popiežius emeritas.
Būdamas Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektu J. Ratzingeris apgailestavo, kad liturgija piktnaudžiaujama, kad ji nuskurdinama, teigė, kad iš liturgijos krizės daugiausia kyla ir visos Bažnyčios krizė. 2000-aisiais jis parašė reikšmingą veikalą „Liturgijos dvasia“, kurio viena pamatinių prielaidų – tinkamas Dievo garbinimo būdas steigia tinkamą žmogaus egzistenciją pasaulyje. Dėl to svarbu suprasti, kas yra liturgija, ir deramai atskleisti jos turtus, didybę. Tapęs popiežiumi pasauliui rodė itin pagarbų ir iškilmingą liturgijos šventimą, o prieš dešimt metų paskelbė apaštališkąjį laišką Motu proprio „Summorum Pontificum“, kuriuo leista aukoti Mišias senąja lotyniškos liturgijos forma be atskiro vyskupo leidimo. „Paskutiniuose pokalbiuose“ motyvaciją šiam žingsniui paaiškina taip: „Tai, kas seniau žmonėms buvo Bažnyčioje buvo visų švenčiausia, negali staiga tapti kažkuo draudžiama, man buvo svarbu ne taktiniai dalykai ar dar kažkas, bet vidinis Bažnyčios susitaikymas su savimi pačia.“
Tiesi ir drąsi kalba. Jaudinanti ir žavinti Benedikto XVI gyvenimo gija yra jo atviras, be užuolankų kalbėjimas ir pesimisto etiketę jam pelniusi drąsa atsiliepti kritiškai apie tai, kas brangu. Pontifikato metu dėl jo žodžių ir darbų, neatitikusių politinio korektiškumo reikalavimų, žiniasklaida sukėlė ne vieną skandalą. Užtenka prisiminti garsiąją Rėgensburgo kalbą, kurioje Benediktas XVI pacitavo vėlyvųjų viduramžių Bizantijos imperatoriaus Manuilo II Paleologo ištarą apie smurto vaidmenį islame ir išsyk buvo apkaltintas dialogo su musulmonais ardymu. Tiesmukas jo kalbėjimas – be išskaičiavimų ir gudravimų – sukeldavo stiprias reakcijas nuo pat jaunystės. J. Ratzingeris buvo apšauktas pamišėliu ir eretiku dėl straipsnio „Naujieji pagonys ir Bažnyčia“, kurį parašė būdamas kapelionu Bogenhauzene. Jame jis aprašė situaciją, su kuria susidūrė tikybos pamokose – nors instituciškai po karo Bažnyčia buvo sutvirtėjusi, žmonės nuo jos nutolo, suvokę, kad jų religingumas pasidarė svetimas pasauliui. J. Ratzingeris teigė, kad prasidėjo naujoji pagonybė, ir dėl to net suabejota sprendimu jį pakviesti dirbti Bonos universitete. Po to dar daug kartų jis negailestingai aiškiai įvardydavo Bažnyčios negalavimus.
Kritikos XIX a. pamaldumo formoms negailėjęs, atsinaujinimo siekęs ir už reformas pasisakiusių progresyvių teologų stovyklai Vatikano II Susirinkime priklausęs, J. Ratzingeris nuo 1965 m. pasuko kita linkme. „Pažangus anuomet dar nereiškė atsisakęs tikėjimo, bet geriau jį suprantantis ir teisingiau išgyvenantis – atsiremiant į ištakas. Tada dar maniau, kad mes visi to siekiame. Panašiai galvojo ir žymūs pažangieji teologai, kaip antai Lubacas, Danielou et cetera“, – knygoje cituojamas popiežius emeritas, pabrėžiantis, kad takoskyra su anksčiau laikytais bendraminčiais išryškėjo jau Susirinkimo pradžioje, o laikui bėgant ir visiškai atsivėrė. „Iš esmės veikėme teisingai, nors klaidingai įvertinome politines pasekmes bei faktinius padarinius. Mes mąstėme per daug teologiškai ir negalvojome, kokius padarinius tie dalykai sukels“, – atsakė Benediktas XVI, paklaustas, ar nejaučia sąžinės graužimo dėl atsakomybės už tai, kas vyko po Susirinkimo. Pats Susirinkimas nebuvo klaida, jo reikėjo, teigia popiežius, tačiau nederama linkme pakreipti jo siekiai apgaubė katalikybę „netikrumo ūkanomis“, kokių nėra buvę istorijoje ir „viskas išėjo iš vėžių“. Šios nepatogios įžvalgos, kaip ir Benedikto XVI kalba apskritai, pritrenkia tiesumu.
Nuolankus Dievo valios priėmimas. „Praktinis vadovavimas nėra tikrasis mano privalumas, taigi, sakyčiau, yra mano silpnybė“, – nepradėjęs ilgalaikių organizacinių darbų ar plataus masto reformų popiežius atvirauja P. Seewaldui. Popiežiaus tarnybą jis įvardija kaip naštą, kurios negalėjo atsisakyti, net ir žinodamas savo silpnybes bei sveikatos būklę. Po konklavos pirmąsyk pasirodęs popiežius Benediktas XVI Šv. Petro aikštėje tikintiesiems sakė: „... po Didžiojo popiežiaus Jono Pauliaus II kardinolai išrinko mane, paprastą, nuolankų Viešpaties vynuogyno darbininką. Mane guodžia tai, kad Viešpats moka darbuotis bei veikti ir su silpnais įrankiais.“ Ne kartą gyvenime jis darė ne tai, ko pats norėjo, tačiau be galo nuolankiai ir oriai. Iliustratyvus pavyzdys – išvykimas į Romą, popiežiumi išrinkus Karolį Wojtylą.
Trumpai Miunchene arkivyskupu teišbuvęs J. Ratzingeris dar norėjo likti Bavarijoje, tačiau jis buvo žūtbūt reikalingas naujajam popiežiui iš Lenkijos. Pirmą sykį atsisakęs vykti į Romą, antrąsyk iškėlė sąlygą, kad galėtų toliau rašyti, manė, jog ji – neįgyvendinama, tačiau pasirodė priešingai. 1982 m. jis atvyko į Romą eiti prefekto pareigų. Po pirmojo penkerių metų laikotarpio pasiprašė atleidžiamas, tačiau popiežiaus atsakymas buvo „negalima“, taip pat ir 1991-aisiais – jau primygtinai prašant, nes sveikata buvo suprastėjusi dėl kraujo išsiliejimo į smegenis. Trečiąsyk net nespėjo paprašyti, sulaukė komentaro, kad turi likti. Ir taip jis ketvirtį amžiaus formavo Jono Pauliaus II pontifikatą. Po jo mirties svajojo ramiai rašyti knygas, tačiau šiam norui taip pat neteko išsipildyti. „Visi žino, kad aš ne galiūnas. Tačiau jeigu Jis man užkrauna naštą, tai turi padėti ją nešti“, – sakė J. Ratzingeris interviu metu.
ROSITA GARŠKAITĖ
